PROBLEMA: jokia paslaptis, jog laikraščiai /ir kt. likusi medija/ daro biznį ne iš to ką rašo, bet iš to – ko nerašo. Vadinkime kaip patinka, vis vien tai liks viešosios komunikacinės/informacinės erdvės degradacija. Prie to prisideda visi, kurie tam nesipriešina, juos sutiksi internete, šūdo malimo centre, klaipėdos universitete ir taip be galo.
Lygiai tas pats ir architektūriniame gyvenime – yra brangesni yra pigesni architektai. Skirtumas tik tas, jog brangesni leidžia sau prabangą meluoti, jog yra nenupirkti. Vien ko vertas čaikausko straipsnis apie atskirtis kažkokioje visuomeninėje aplinkos sampratoje ir dar neva remiantis viešosiomis erdvėmis, nors kalbama tik apie vykusius/nevykusius objektus erdvėje. Atrodo nereikšminga – tačiau būtent čia ir galime identifikuoti tikruosius pavojus. Tai yra sovietinio kolektyvinio mastymo ilgesį. Nors Gustave Le Bon jau XIX a. pabaigoje kostatavo ir įrodė, jog net patys protingiausi individai susibūrę draugėn yra neįgalūs nei sukurti nei nutarti ką nors reikšmingo/protingo/žaviai intelektualaus.
Grįžkime prie mr.Č. kartos /nors vien kalba apie tai prideda jiems dar gana ženklių kreditų/ - akivaizdu, jog ta karta savo diktatą susikūrė pažintimis, bei jį išlaiko pažinčių pagalba. Tai yra skaudūs sovietinės sistemos atgarsiai laisvoje šalyje, kurioje to neturėtų būti. Bet kol yra LASas, kol gyvi korifėjai, kol masiuliai ministrai, kol buivydai dekanai – jaunime: EMIGRUOK, nes tai bausmė, kurios dydžio senieji dar nesupranta.
Lygiai tas pats ir architektūriniame gyvenime – yra brangesni yra pigesni architektai. Skirtumas tik tas, jog brangesni leidžia sau prabangą meluoti, jog yra nenupirkti. Vien ko vertas čaikausko straipsnis apie atskirtis kažkokioje visuomeninėje aplinkos sampratoje ir dar neva remiantis viešosiomis erdvėmis, nors kalbama tik apie vykusius/nevykusius objektus erdvėje. Atrodo nereikšminga – tačiau būtent čia ir galime identifikuoti tikruosius pavojus. Tai yra sovietinio kolektyvinio mastymo ilgesį. Nors Gustave Le Bon jau XIX a. pabaigoje kostatavo ir įrodė, jog net patys protingiausi individai susibūrę draugėn yra neįgalūs nei sukurti nei nutarti ką nors reikšmingo/protingo/žaviai intelektualaus.
Grįžkime prie mr.Č. kartos /nors vien kalba apie tai prideda jiems dar gana ženklių kreditų/ - akivaizdu, jog ta karta savo diktatą susikūrė pažintimis, bei jį išlaiko pažinčių pagalba. Tai yra skaudūs sovietinės sistemos atgarsiai laisvoje šalyje, kurioje to neturėtų būti. Bet kol yra LASas, kol gyvi korifėjai, kol masiuliai ministrai, kol buivydai dekanai – jaunime: EMIGRUOK, nes tai bausmė, kurios dydžio senieji dar nesupranta.
Pranešimai
