PAINUS TEKSTAS 2010

PROBLEMA: jokia paslaptis, jog laikraščiai /ir kt. likusi medija/ daro biznį ne iš to ką rašo, bet iš to – ko nerašo. Vadinkime kaip patinka, vis vien tai liks viešosios komunikacinės/informacinės erdvės degradacija. Prie to prisideda visi, kurie tam nesipriešina, juos sutiksi internete, šūdo malimo centre, klaipėdos universitete ir taip be galo.

Lygiai tas pats ir architektūriniame gyvenime – yra brangesni yra pigesni architektai. Skirtumas tik tas, jog brangesni leidžia sau prabangą meluoti, jog yra nenupirkti. Vien ko vertas čaikausko straipsnis apie atskirtis kažkokioje visuomeninėje aplinkos sampratoje ir dar neva remiantis viešosiomis erdvėmis, nors kalbama tik apie vykusius/nevykusius objektus erdvėje. Atrodo nereikšminga – tačiau būtent čia ir galime identifikuoti tikruosius pavojus. Tai yra sovietinio kolektyvinio mastymo ilgesį. Nors Gustave Le Bon jau XIX a. pabaigoje kostatavo ir įrodė, jog net patys protingiausi individai susibūrę draugėn yra neįgalūs nei sukurti nei nutarti ką nors reikšmingo/protingo/žaviai intelektualaus.

Grįžkime prie mr.Č. kartos /nors vien kalba apie tai prideda jiems dar gana ženklių kreditų/ - akivaizdu, jog ta karta savo diktatą susikūrė pažintimis, bei jį išlaiko pažinčių pagalba. Tai yra skaudūs sovietinės sistemos atgarsiai laisvoje šalyje, kurioje to neturėtų būti. Bet kol yra LASas, kol gyvi korifėjai, kol masiuliai ministrai, kol buivydai dekanai – jaunime: EMIGRUOK, nes tai bausmė, kurios dydžio senieji dar nesupranta.

Neištęsėti pažadai ir kai kas daugiau

Pradėkime nuo kai ko daugiau: pasikeitusi valstybės politika neatnešė nieko tokio, ko norėjosi iš dešiniųjų, o staigiuoju būdu prabėgęs šiltasis metų laikas primena, jog negyvename adrijos pakrantėje /kad ir kaip tai neigtų fizikai tampydami politiką/. juk valinskas prabėgo dar greičiau nei vekso gėda, šatrijos ragana vis dėlto buvo bendradarbė, o Šūdo Malimo Centras eilinįkart pabandė apgaut, jog japonai /whatever/ tai kūl ir nepateikė nei vieno rimto argumento.. todėl net nesiteisinu, kodėl staiga nutrūko mano subjektyvūs bandymai apeliuot į erdvių pasaulį – visvien nieko rimto neatsitiko.

satyra: laikykim andrėsbaldai proveržį vorkšopų organizavime kažkuo ypatingu /juk 2 tai daug!/, kartu pabandykime apsimesti, jog lituanica davė atsakymą į keliamus klausimus: kas geresnis urbanistas: [1] kančas [2] 4 kur atsivežė gatavą maketą [3] karres en brands visu savo pajėgumu tiesiai iš andrėbaldai ofiso.
Rimtai: kas nuo to pasikeitė?

šlykščiausia nuo chebros principu veikiančių iniciatyvų, bet sako – tokiam pasaulyje gyvenam. Na jeigu taip, tada mes pelnytai išjuokiami

PALANGA. Nėra vienareikšmės nuomonės – tai gerai. Nėra vertinime jokios kompetencijos – tai labai blogai. Netgi atmetant subjektyvų požiūrį ir simpatijas (bei šiokias tokias nuoskaudas) tenka pripažinti: LAIKAS ARCHITEKTŪROS VERTINIME TURĖTI KAŽKĄ NAUJO. Pasikviekime braliukus, šiaurės kaimynus, pietvakarių kaimynus. Bent po vieną. Kaip lakmusą, kuris nebeduotų mūsiškiams „vertintojams“ susireikšminti bei susiabsoliutinti

suvaidinta urbanistika

Jeigu retoriniai klausimai galėtų išspręsti kilusią dilemą – uždavinėtumėme juos ir uždavinėtumėme. Tačiau filosofinio pamąstymo dažniausia /šiandien, Lietuvoje, Vilniuje, architektūroje/ neužtenka – arba tai nebeturi prasmės arba pašnekovas naudojasi kita kriterijų sistema arba apskritai absurdas įsigali arba…
2008 12/12 – įsimintina data architektūros studentams /lietuvaičiams/. Geriausių baigiamųjų darbų paroda-konkursas įvyko, nugalėtojai išrinkti, bet… pabandykime pasižiūrėti kitaip.

1/ geriausio baigiamojo darbo /bakalauro kategorijoje/ neverta net nagrinėti – tą puikiai padarė kompanija A2SM galima nesutikti tik su viena jų išsakyta mintimi – vgtu kala į klyną. Bet tiek jau to. Daug svarbiau yra pastebėti, kad darbo autorė apskritai nesukūrė NAMO. Jo nesimato.

2/ geriausią baigiamąjį darbą /magistro kategorijoje/ aptarti verta, ir dar kaip verta. Visų pirma – klaikiai juokinga kai urbanistiką bandoma suvaidinti. Suprantama, jog retam architektui žodis urbanistika reiškia tą, ką ir turėtų reikšti. O šiame darbe ypatingai jaučiamas paleko kūrybinės mašinos sukonstruotas požiūris į erdvių modeliavimą miesto kontekste – kaip didžiojo minimalisto K.L. prisipažinimas (o juk jis yra vienas didesnių autoritetų vgtu kalvėje) – f*** the context. Taip ir atsitiko. Panelė G.G. nepateikia absoliučiai jokio urbanistinio sprendinio – vadinasi spjauna į miestą kaip antropogeninį darinį. Akivaizdu, jog pasirinktas lengviausias “projekto įsodinimo” kelias – apsitveriant begalinio storio siena. Toks metodas neleidžia projekto identifikuoti Vilniuje, jau nekalbant apie kitus fundamentinius architektūrinių kompleksų formavimo principus. FOCUS.PUBLICSPACE panagrinėjus “kalėjimo projektą”kyla tokie retoriniai pamastymai:

- kodėl “kompetetinga” vertinimo komisija nevertina studijų proceso, neskaito aiškinamųjų raštų, neįvertina projektų apimties, nemato projektų esmės ir nesvarsto jų legitimumo.
- kiek tęsis darbo vertinimas pagal maketo dydį /nematant darbo esmės/ tik prašau nekalbėkite apie ‘įspūdį”.
- kada ateis supratimas, jog vizualizacijos yra vargiai geriau nei gera urbanistinė koncepcija su nepaklydimu morfotipe, erdvių tekėjime, miesto struktūroje.
- kaip galima lyginti “idėją” dizaineriška maniera sukirpti skritulį /pavadinant jį pavilijonu/ su miesto struktūros sutvarkymo koncepcija /nuo istorijos nagrinėjimo/ iki konkrečių architektūrinių pasiūlymų miesto centrui.

Galima tęsti beveik iki begalybės, bet jeigu retoriniai klausimai galėtų išspręsti kilusią dilemą… pagarbiai – gėda.

kalbant apie viešąsias erdves /kaip ir apie bet ką kitką/ reikia išskirti tam tikras tyrimo /veiklos/ ribas. tačiau tas ribų suvokimas, be abejo, priklauso nuo daugelio faktorių. nuo viešosios erdvės vietos, laiko, reikšmės ir t.t. juk neįmanoma suniveliuoti rodikliais /plačiąja prasme/ nominalios senamiesčio viešosios erdvės su gamtine viešąja erdve; arba pusiau viešos kultūrinės erdvės su virtualia viešąja erve.
dėl savaime supratamo reikalingumo susitarti apie ką yra šnekama siūlau nagrinėjamam objektui taikyti tokią formuluotę:

viešoji erdvė urbanistinėje struktūroje – tai antropogenizuota, socialinių ir istorinių įvykių pasekoje atsiradusi, trijų dimensijų, atvira arba uždara erdvė, kuri yra laisvai prieinama kiekvienam žmogui, ir kurioje yra nevaržomas žmogaus judėjimas, komunikacija ir socialiniai interesai bei veikla.

kadangi FOCUS.PUBLICSPACE nagrinėjamas objektas - viešoji erdvė - yra identifikuojamas kaip urbanistinės struktūros dalis, neišvengiamas pradinis etapas yra susipažinimas su esama teorija ir teoretikais, bet teorija privalo būti patikrinta praktikoje įvairiais pavidalais. tolesni FOCUS.PUBLICSPACE įrašai bus skirti viešosios (-ųjų) erdvės (-ių) urbanistinėje (-se) struktūroje (-ose) nagrinėjimui, teorijos perkėlimo į praktinę realizaciją ir rezultato suteorinimo procesų analizę.

susitarkime. skirtumai. kodėl? teisė/atsakomybė/pareiga. objektas. kokybė. ūkis

susitarkime.
ši virtuali erdvė bus naudojama kaip įrankis numatytam tikslui pasiekti, nors neatmetama galimybė, jog tikslas ilgainiui mutuos ar netgi keisis. todėl prieš išdėstant tikslus bei susitariant dėl priemonių (numatytiems tikslams siekti) reikia paminėti – FOCUS.PUBLICSPACE pačioje pradžioje/dabar/ yra abstrakčios minties seka. minties, kuri rutuliojasi mano galvoje jau gerus metus. minties, kuri yra tiek aiški, kad atėjo laikas jai suteikti fizinį pavidalą. minties, kuri šioje virtualioje erdvėje turi būti nugludinta iki galimybės tapti rimtu sociokultūriniu projektu.

skirtumai.
FOCUS.PUBLICSPACE idėja skiriasi nuo bet kokių iki šiol man žinomų informacijos pateikimo, analizės ir įvertinimų platformų. esminis skirtumas – tyrimo objektas bus nagrinėjamas tiek subjektyviais autoriaus tyrimais, tiek profesionalų atliktais moksliniais /ir net populistiniais/ darbais.

kodėl?
netgi tik kalbant apie viešąją erdvę daugelio žmonių akyse atsirandantys ženklai, jog pašnekovas neturi absoliučiai jokio supratimo apie ką yra kalbama.

teisė/atsakomybė/pareiga.
tiek iš profesionalios tiek iš pilietinės pozicijos jaučiu pareigą neiimituoti susižavėjimo idiotiškų veiksmų ir absurdiškų minčių formuojant viešąją erdvę. prisiimu ne tik teisę bet ir pareigą identifikuoti ir įvardinti vardus bei pavardes, darbus bei nusikaltimus, kurie darė, daro ir darys arba buvo daromi, daromi dabar ir bus daromi viešojoje erdvė, dėl viešosios erdvės arba prisidengiant ja.

objektas.
viešoji erdvė arba kitaip PUBLIC SPACE - traktuojama, kaip urbanistinės struktūros dalis antropogenizuotoje erdvėje, vietoje ir laike su visais jai būdingais ir reikalingais elementais.

kokybė.
nors iš esmės tai yra subjektyvu, tačiau yra tam tikri įrankiai kokybei patikrinti. FOCUS.PUBLICSPACE yra virtuali erdvė tiems įrankiams tapti plačiau žinomiems ir naudojamiems visuomenėje, kai kalba pasisuka apie viešąją erdvę.

ūkis.
kalba – kol kas pati gražiausia – lietuvių. ačiū... mais si tu veut parler en francais – s‘il tu plait. english – welcome too.

poezija.
pasakymas, jog architektūra yra tiek graži, kiek joje yra poezijos – diletantizmas. tiesiog dizaineriška maniera pateiktas lozungas nukreipiantis dėmesį nuo esminio dalyko – architektūra tiek graži, kiek ji formuoja miesto struktūras ir viešąsias erdves.