Neištęsėti pažadai ir kai kas daugiau

Pradėkime nuo kai ko daugiau: pasikeitusi valstybės politika neatnešė nieko tokio, ko norėjosi iš dešiniųjų, o staigiuoju būdu prabėgęs šiltasis metų laikas primena, jog negyvename adrijos pakrantėje /kad ir kaip tai neigtų fizikai tampydami politiką/. juk valinskas prabėgo dar greičiau nei vekso gėda, šatrijos ragana vis dėlto buvo bendradarbė, o Šūdo Malimo Centras eilinįkart pabandė apgaut, jog japonai /whatever/ tai kūl ir nepateikė nei vieno rimto argumento.. todėl net nesiteisinu, kodėl staiga nutrūko mano subjektyvūs bandymai apeliuot į erdvių pasaulį – visvien nieko rimto neatsitiko.

satyra: laikykim andrėsbaldai proveržį vorkšopų organizavime kažkuo ypatingu /juk 2 tai daug!/, kartu pabandykime apsimesti, jog lituanica davė atsakymą į keliamus klausimus: kas geresnis urbanistas: [1] kančas [2] 4 kur atsivežė gatavą maketą [3] karres en brands visu savo pajėgumu tiesiai iš andrėbaldai ofiso.
Rimtai: kas nuo to pasikeitė?

šlykščiausia nuo chebros principu veikiančių iniciatyvų, bet sako – tokiam pasaulyje gyvenam. Na jeigu taip, tada mes pelnytai išjuokiami

PALANGA. Nėra vienareikšmės nuomonės – tai gerai. Nėra vertinime jokios kompetencijos – tai labai blogai. Netgi atmetant subjektyvų požiūrį ir simpatijas (bei šiokias tokias nuoskaudas) tenka pripažinti: LAIKAS ARCHITEKTŪROS VERTINIME TURĖTI KAŽKĄ NAUJO. Pasikviekime braliukus, šiaurės kaimynus, pietvakarių kaimynus. Bent po vieną. Kaip lakmusą, kuris nebeduotų mūsiškiams „vertintojams“ susireikšminti bei susiabsoliutinti